dekoratyviniai augalai: kaip išsirinkti?
Be kategorijos

Kaip teisingai genėti medžius? (I dalis)

Miesto gatvių, skverų, parkų ir sodybų mes neįsivaizduojame be medžių. Pamirštame, kad medžiai, kaip ir kiti augalai reikalauja atitinkamos priežiūros. Vienas išsvarbiausių ir sudėtingiausių, o kartais ir vienintelis medžių ir krūmų priežiūros darbas yra genėjimas, kurio pagrindinė genėjimo  paskirtis – išsaugoti ir palaikyti kiekvieno medžio ir krūmo įgimtą lajos struktūrą ir kontūrų plastikos savitumą.Genėjimas savitas tuo, kad kiekvienai medžių rūšiai ir želdyno paskirčiai turi būti taikomi skirtingi genėjimo būdai ir jie turi būti atlikti tinkamiausiu metu. Neretai patirties trūkumas ar žinių stoka pakiša koją genint medžius, genėti bet kaip ir pavėluotai reiškia nepataisomai suluošinti ir nusilpninti medžius, o save pasmerkti dar didesniems papildomiems genėjimo darbams.

Svarbiausi genėjimo uždaviniai:

1. Pašalinti sausus, džiūstančius ir dėl ligų, kenkėjų, šalčio, šalnų, oro taršos ar kitų priežasčių nusilpusius medžius.

2. Reguliuoti, tiksliau – pagausinti žydėjimą ir derėjimą ir pagerinti žiedų bei vaisių kokybę, ypač juos sustambinant.

3. Palaikyti pusiausvyrą tarp antžeminės dalies ir šaknų sistemos, kuomet antžeminei daliai ekstremaliomis sąlygomis pradeda nepakakti maisto medžiagų. Vešli laja svarbi visiems medžiams, o ypač turintiems ryškių spalvų lapiją.

4. Padidinti vyresnio amžiaus medžių ir ypač krūmų gyvybingumą, lajų vešlumą ir išraiškingumą, juos atjauninant. Atjauninimo esmė yra ta, kad staiga daug sumažinus antžeminę dalį stimuliuojamas atitinkamos šaknų sistemos naujos dalies susidarymas.

5. Išlaikyti lajų įgimtą formą, kai prarasta viršūnė arba gretimos šakos su ja konkuruoja, o taip pat kai medis vystosi nenormaliai (kai tampavienpusis, išsikreivina ar lajose susidaro tuštumos).

6. Išretinti pernelyg sutankėjusias lajas, kuriose vienos šakos stelbia kitas, o medis arba krūmas tamsina langus ar meta šešėlį ant kitų naudingų augalų.

7. Sumažinti medžių gabaritus, kai dėl neapgalvoto asortimento parinkimo sodinant arba pakitus erdvei medžiai joje nebetelpa, šakomis pernelyg priartėja prie pastatų ir statinių arba remiasi į juos, trukdo pėsčiųjų ir transporto eismui, kai apsunkina realizuoti racionalius urbanistinius projektus, atitaisyti ankstesnių genėjimų klaidas.

Želdynų planuotojų ir želdintojų svarbiausias uždavinys – sukurti tokią erdvinę struktūrą ir parinkti tokį sumedėjusių augalų asortimentą, kad ateityje nekiltų poreikio genėti 6 ir 7 punktuose nurodytais tikslais arba būtų apsiribota minimaliais epizodiškais genėjimais 1–5 punktuose nurodytais motyvais. O geriausia – jei medžių visiškai nereikėtų genėti.

Pastebėta, kad jaunų medžių ir krūmų genėjimas pirmaisiais gyvenimo metais yra žymiai efektyvesnis, pjūviai užauga labai greitai, todėl galimybė, kad kenksmingi užkratai pateks į plėtros audinį žymiai imagessumažėja, o nedidelių žaizdų randai gali užgyti visiškai ir sudaryti tiesioginę naujų ir senų šakų jungtį. Dekoratyviųjų augalų išauginimo sėkmei ypač svarbūs pradiniai genėjimo darbai medelyne. Dalies šoninių šakelių pašalinimas jau antraisiais auginimo metais medelyne skatina sparčiau augti viršūninį ūglį ir įgalina suformuoti aukštą galingą stiebą – lyderį. Palaipsniui šalinant šoninės šakas užkertamas kelias lyderio silpnėjimui, tuomet ir viršūninės šakos nekonkuruoja su lyderiu, nes konkuruodamos neretai jį nustelbia, perima stiebo funkcijas. Genėjimu sumažinamas vegetatyvinių augimo pumpurų skaičius ir suminė einamoji antžeminės dalies ir šaknų prieauga, tačiau pagerinamas paliktų augimo taškų aprūpinimas azotu ir kitais vegetacijai reikalingais elementais. Labiausiai paspartėja augimas tų šakų, kurios yra arčiausiai pašalintųjų. Mažiau kinta augimo sparta šakų, labiausiai nutolusių nuo pašalintųjų. Dar akivaizdesnė, kaip minėjome, šoninių pumpurų ir šakų pašalinimo įtaka stiebo viršūninių pumpurų augimui. Ir atvirkščiai, pašalinus viršūnę pradeda žymiai sparčiau augti šoninės šakos ir medžio laja išsiplečia į šalis, o šis reiškinys urbanizuotoje aplinkoje ypač nepageidautinas. Dėl šių medžių biologinių savybių nežinojimo mūsuose daroma daugiausia klaidų. Neteisingas genėjimas, deja, gana dažnai duoda atvirkštinius rezultatus bei sukomplikuoja galimybę ateityje įgyvendinti keliamus tikslus. Būtina atsikratyti ydingo manymo, kad genėjimas liečia tik šalinamąją medžio dalį ir suvokti, kad kiekviena invazija keičia viso augalo augimo pobūdį.

Genėjimo įrankiai

Tam, kad medžiai būtų tinkamai nugenėti būtini geri ir specializuoti darbo įrankiai. Šiuolaikiniais sekatoriais ir ilgakotėmis žirklėmis kerpamos šakos iki 3,2–3,5 cm skersmens. Tad jauniems medžiams genėti ir nuolatos genėtų, neapleistų senesnių medžių lajoms retinti paprastai kitų įrankių nereikia. Cyndy-pruning-tools-2

Sekatorius. Jų būna prasislenkančiais ašmenimis ir besiremiančiais ašmenimis. Pirmasis tipas yra dažnesnis ir populiaresnis dėl to, kad prasilenkdami ašmenys ne taip atšimpa ir todėl galąsti pakanka rečiau. Šio tipo sekatoriais nukirpti pjūviai būna lygūs, o šakos nesutraiškomos. Ant rankenų įrengti ribotuvai apsaugo ranką nuo sugnybimo. Besiremiančiais ašmenimis sekatorių kerpamai šaka remiasi į išplatintą ir plastiku padengtą pagalvėlę, o vienu aštriu ašmeniu nupjaunama. Perpjovęs šaką ašmuo remiasi į plastiko pagalvėlę, todėl greičiau atšimpa. Tokį sekatorių būtina dažnai galąsti, kad jis netraiškytų pjūvio vietos. Kai kurių besiremiančiais ašmenimis sekatorių pagalvėlėse būna grioveliai sultims ištekėti. Prasislenkančiais ašmenimis sekatorius tinka įvairaus storio (išskyrus storesnes kaip 2 cm skersmens) šakoms, o sekatorius besiremiančiais ašmenimis geriau tinka ploniems, gležniems (dar nespėjusiems sumedėti)
ūgliams ir plonoms šakutėms karpyti. Labai patogūs lajoms retinti prasislenkančiais ašmenimis sekatoriai ant kartelės, vadinamieji gaidukai. Jais kerpama patraukus virvelę. Ilgakotės žirklės. Storesnėms (nuo 2–jų iki 3,5 cm skersmens) šakoms genėti naudojamos vadinamosios ilgakotės žirklės. Iš esmės tai tie patys prasislenkančiais ašmenimis sekatoriai, tik tvirtesni ir žymiai ilgesnėmis rankenomis. Šiomis žirklėmis ir sekatoriais prasislenkančiais ašmenimis patogu iškarpyti tankių lajų šakas. Ilgakotės žirklės už sekatorius pranašesnės kerpant sunkiai prieinamas ir pasiekiamas įvairaus storio šakas ir jomis kirpti ypač lengva.

Gyvatvorių žirklės. Vienmečiams ūgliams ir plonoms šakelėms karpyti, kai formuojamas lajų kontūras, gyvatvorė ar gyvoji siena, naudojamos specialios gyvatvorių žirklės. Jų ašmenų suveržimas reguliuojamas varžtu, todėl kai blogai kerpa reikia ne tik galąsti abu ašmenis, bet ir suveržti varžtą. Lankenos. Jaunų spygliuočių medžių žemutinėms sausoms ir nusilpusioms žalioms šakelėms pašalinti nuo kamieno seniau miškininkų buvo naudojamos lankenos. Verta jas prisiminti ir gyvenamosios aplinkos želdynų priežiūros specialistams.

Gyvatvorių karpymo mašina. Iš nedidelių benzininių ir elektrinių prietaisų genėtojui būtina gyvatvorių karpymo mašina. Dažniausiai jų peiliai būna su vienpusiais ašmenimis. Tačiau geresnės mašinos, kurių ašmenys iš abiejų pusių ir pjauna abiem kryptimis, be to, mažiau vibruoja. Kuo daugiau dantų yra peilio ašmenyje, tuo dailiau apkerpama gyvatvorė. Kuo ilgesnis jos karpymo peilis, tuo našumas didesnis, nors dirbti sunkiau. Tinkamiausias mūsų sąlygomis peilio ilgis yra nuo 40 iki 60 cm.

Benzininis pjūklas. Keliant vyresnių medžių lajas ir ypač taisant ankstesniais genėjimais akivaizdžiai suluošintus medžius, tenka naudoti benzininį pjūklą ir motorinį strėlinį šakų genėjimo įrenginį.

Krūmapjovės. Krūmų senų stiebų išpjaustymui naudojamos benzininės arba elektrinės krūmapjovės (karpytuvai, dar vadinami trimeriais).

Peiliai. Genėjimui skirti peiliai būna lenktomis į priekį viršūnėmis. Jie tinka pjauti iki 5 mm skersmens šakoms.

Pjūkleliai. Genėjimui tinkamiausi smulkiadančiai ir siaurajuosčiai pjūkleliai. Urbanizuotose teritorijose aktualus atliekų sudorojimas. Tam tikslui gaminami portatyviniai šakų smulkintuvai. Susmulkintos šakelės yra naudojamos pomedžiams mulčiuoti. Turint minėtus įrankius ir prietaisus bei naudojantis automobiliniu keltuvu galima sėkmingai visais būdais genėti medžius. Tik nepasisekusioms pjūvių vietoms (atplaišoms, stagarams) pašalinti gali prireikti panaudoti kirvį ir pjūklelį. Kirvio koto ilgis parenkamas toks, kad darbininkui laikant už kirvakočio, kirvis liestų žemę.

Genėjimas sodinant medžius į nuolatinę vietąFruitTreePruningInstructions

Daugumos medžių genėjimas medelyne – tai tik šio darbo pradžia, todėl persodinimas yra itin patogus metas pratęsti darbus. Persodinant patartina genėti žymiai intensyviau, nes iškasant prarandama dalis šaknų, todėl reikia atkurti jų pusiausvyrą su
antžemine dalimi. Persodinimo metu dažnas neišvengia klaidų. Neretai be reikalo trumpinamos šakų viršūnės, o štai pagal metodiką persodinimo metas ypač palankus kamienui formuoti, šalinant apatines šakas, ir lajos struktūrai pagerinti, ją išretinant. Persodinant jau baigtus formuoti lapuočius medžius, pusiausvyrai tarp šakų ir šaknų išlaikyti ir lajai pasiaurinti galima patrumpinti šonines šakas, bet ne daugiau kaip 1/3 jų ilgio. Beržai persodinant negenimi. Lėtai šaknis atauginančius spygliuočius (pvz., pušis, paprastąjį kadagį), o ir visus kitus medžius geriausia auginti konteineriuose. Šiuo atveju ir persodinant su žemės gumulais intensyviau genėti nei įprasta medelyne nereikia, galima ir visiškai negenėti. Persodinus iškastus iš medelyno lapuočius medžius kartais šaknies kaklelyje formuojasi miegantieji pumpurai, iš kurių išauga vilkūgliai. Juos reikia neatidėliojant šalinti. Iškasant augalus medelyne dažnai pažeidžiama šaknų žievė, o kastuvu nukirstų šaknų žaizdos būna nelygios, šerpetotos. Lengviau ir greičiau užgyja lygiu paviršiumi žaizdos ir statmeni pjūviai. Todėl storesnių kaip 5 mm skersmens šaknų žaizdas būtina atnaujinti aštriu įrankiu, taip pat rekomenduojama patrumpinti šaknis, ilgesnes nei sodinimo duobė, kad sodinant nereikėtų užraityti. Pasodinti užraitytomis šaknimis medžiai ir krūmai sunkiau prigyja ir pirmuosius 3–6 metus blogiau auga.

Krūmų genėjimas persodinant

Persodinant konteineriuose augintus krūmus iš medelyno į nuolatinę vietą išsaugoma visa šaknų sistema, todėl nėra būtinumo sumažinti antžeminę dalį. Tad šiuo atveju genima tik norint paskatinti krūmo išsišakojimą arba pakoreguoti pavidalą. Krūmas 73091283gausiau šakojasi, kai patrumpinama pagrindinio stiebo (jei toks yra) arba visų stiebų viršūnės. Paprastai trumpinama pašalinant iki 1/3 ilgio, tačiau dauguma krūmų ištveria ir intensyvesnį genėjimą, kai stiebai sutrumpinami 1/2 arba net 2/3 ilgio, o kai kurių galima iš karto pašalinti visus stiebus paliekant tik 10–20 cm ilgio kelmelius. Toks genėjimas dažniau taikomas persodinant ne konteineriuose, bet grunte augintus krūmus, kai tenka išlaikyti pusiausvyrą tarp sumažėjusios šaknų sistemos ir antžeminės dalies. Kadangi lapija ne tik garina vandenį, bet ir sintetina organinę medžiagą, kai kuriais atvejais rekomenduojama persodinant palikti visą antžeminę dalį, kuri įgalintų augalą greičiau regeneruoti prarastas šaknis ir išvystyti šaknų sistemą. Tačiau apkapotomis šaknimis pasodintų ir negenėtų krūmų antžeminė dalis pirmąjį vegetacijos periodą gali atrodyti skurdokai, o dalis šakų kartais net išdžiūsta.

Kada genėti?

Daugelį sumedėjusių augalų rūšių galima sėkmingai genėti ne tik pavasarį, bet ir vasarą, ankstyvą rudenį ir žiemos pabaigoje. treesVasarą genėti yra sunkiau, nes lapija trukdo tiek apžvelgti lają ir parinkti pjūvių vietas, tiek pačiam pjovimo procesui. Vasarą genimų šakų lapija teršia gatves. Tačiau pavasarinis genėjimas taip pat turi trūkumų. Į anksti pavasarį padarytas pjūvių žaizdas ypač lengvai patenka puvinio užkratas – tuo metu ore ypač gausu tik ką subrandintų augalus pažeidžiančių grybų sporų. Be to, pavasarį pažeisti medžiai pirmiausia krauna epikorminius pumpurus, o žaizdą gydyti pradeda vėliau. O vasarą, ypač intensyvios vegetacijos metu nupjauti ūgliai ir jaunos šakutės žaizdas užtraukia tuojau pat. Tad atsisakyti vasaros meto genėjimų būtų netikslinga, o kai kuriais atvejais jie būtini, kai, pavyzdžiui, norima išlaikyti užsibrėžtos formos lają, šalinti greta esančius augalus stelbiančius ūglius ir pan. Vasaros pradžioje (birželio mėn.), baigus sprogti, o geriau rudenį (rugsėjo mėn.) ar žiemos pabaigoje (vasario mėn.) genimi medžiai, kurių šaknų ramybės periodas baigiasi ir sulčių tekėjimas prasideda labai anksti. Tai karpotasis beržas, paprastasis bukas, baltalksnis, juodalksnis, kalninė guoba, paprastasis klevas, graikinis riešutmedis. Pažeisti pavasarį šie medžiai „ašaroja“, netenka daug sulčių ir labai nusilpsta. Uosiai vėlai sprogsta, todėl tinkamiausias jų genėjimo laikas užsitęsia beveik visą pavasarį. Lietuvoje gausiai sakus išskiriantiems spygliuočiams genėti dažnai parenkamas pavasaris, o tai yra pats netinkamiausias laikas. Tuomet sakai būna skysti, vėsoje lėtai džiūsta, todėl medžiai daug jų praranda ir ilgam nusilpsta. Tinkamiausias laikas spygliuočiams genėti – vasara, jos sausesni ir šiltesni periodai. Taigi tujos, kukmedžiai, kadagiai, eglės, puskiparisiai ir kėniai puikiai išveria net ir daugkartinį genėjimą vasarą. Pušys ir pocūgės genėjimui yra jautrios ir joms be žalos vasarą galima išpjauti iki 2–4 menturių apatinių šakų. Vasara taip pat geriausias laikas pašalinti vėlai žydinčių krūmų nužydėjusius žiedynus su žemiau jų esančiais 2–3 silpnai išsivysčiusiais vegetatyviniais pažastiniais pumpurais, taip augalas nesunaudos maisto medžiagų nereikalingam derliui auginti ir sunaudos jas vegetatyvinių ir generatyvinių organų augimui bei vystymuisi. Visžalius krūmus (dyglialapę mahoniją, buksmedį, rododendrus ir kt.) geriausia genėti pavasarį. Tuomet jie ne tik išretinami, formuojamos lajos, bet ir pašalinamos nušalusios šakos. Visus lapus metančius medžius galima genėti žiemos pabaigoje, jei nesitikima, kad  oro temperatūra nukris žemiau 10 laipsnių. Atsivėręs žaizdose vandeningas brazdas nurodytą temperatūrą dar ištveria, tačiau didesni šalčiai jau pražūtingi. Peršalus brazdui atšoka ir virš jo esanti žievė ir todėl padidėja apnuogintos medienos paviršius, jo užtraukimo laikas tęsiasi dar ilgiau. Krūmams, kurių žemės paviršiuje išpjaunami seni, pernelyg sutankėję stiebai, vėlyvo rudens, net žiemos genėjimas dažnai nepadaro žalos, nes iškritęs sniegas pridengia žaizdas ir apsaugo brazdą nuo iššalimo. Be to, dažnai pageidautina, kad krūmai itin gausiai neželtų ir netankėtų, todėl iššalus išpjaustytųjų kelmeliuose brazdui, palikti stiebai išlieka nepažeisti ir normaliai vegetuoja.

Medžių genėjimo būdus ir sumedėjusių augalų genėjimo ypatybes aptarsime antroje straipsnio dalyje.

 

Parengta pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos užsakomąjį darbą.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *