Be kategorijos

Kaip teisingai genėti medžius? (II dalis)

Lajų retinimas

images1Tai pagrindinis ir dažniausiai taikomas genėjimo būdas. Kartais šaknys nepajėgia aprūpinti derančių medžių maisto medžiagomis ir vandeniu. Medžiams augant pagausėjusi ir išvešėjusi lapija pradeda stelbti žemutines ir lajos viduje esančias šakas ir jos atsidūrusios nepalankiausioje situacijoje nusilpsta ir išdžiūsta. Lajos viduje beveik visuomet galima rasti sausų plonųjų šakų. Daugumos pagrindinių ir kitų skeletinių šakų viršūnės būna paviršiuje ir formuoja lajos kontūrą, todėl bent minimalų šviesos kiekį gauna ir dažniausiai žūties išvengia. Kitoks likimas apatinių, net ir pagrindinių šakų, kurios, atsidūrusios šešėlyje, žūsta visos – nuo atsišakojimo iš stiebo vietos iki viršūnės. Sausos, net ir smulkiosios, šakelės krisdamos laužia kitas šakas. Štai kodėl  lajas reikia periodiškai retinti išpjaunant iki 20% smulkesniųjų trečiosios eilės ir žemesniojo rango šalutinių šakų, išsaugant skeletines, jei tarp jų nėra nusilpusių arba žūstančių. Nuo pat kamieno taip pat išpjaunamos išsišovusių dalių (stagarų), nudžiuvusios, džiūstančios ir žemutinės pagrindinės šakos ir visos pernelyg nusvirusios, susikryžiavusios ir besitrinančios šakos. Lajų retinimas dar vadinamas šviesinimu, nes iškarpius pavėsyje esančias plonąsias iki 5 cm skersmens šakas ir pagerinus apšvietimą šakos ilgai išlieka gyvybingos. Tokiu pat būdu ištisai pašalinamos ir išdžiuvusios bei džiūstančios skeletinės šakos, jei tokių yra, stengiantis, kad lajose nebūtų padaryta tuštumų. taikant tokį genėjimo būdą pašalinus žemiau esančias šakas pagerėja aukščiau esančių šakų ir stiebo viršūnės maitinimas ir jos net būdamos silpnos būklės netrukus atsigauna ir suveši. Žinotina, kad kylantį iš šaknų vandenį su maisto medžiagomis pirmosios pasisavina arčiausiai jų esančios šakos. Todėl vertėtų atsisakyti ydingos praktikos viršūnę nupjauti, sunaikinant lyderį. Būtina išretinti lajas, kai labai pažeistas kamienas gali neišlaikyti jos svorio ir kai sužalota šaknų sistema nepajėgi aprūpinti jos maisto medžiagomis. pruning2Išretintomis lajomis medžiai gausiai žydi ir dera. Taikant šį genėjimo būdą galima išsaugoti gyvybingus įgimtos formos medžius.  Lajų retinimas kartais dar vadinamas lajų siaurinimu, kadangi retkarčiais tenka pašalinti (visu ilgiu nuo pat pamatų) vieną kitą nusilpusią ir bloginančią medžio formą šaką (bet ne trumpinant). Tačiau termino „lajų siaurinimas“ geriau nevartoti, kad nebūtų bandoma jį tapatinti su medžių apipjaustymu. Retinant patrumpinti leidžiama tik vešliau augančius ir į šalis išsistiebusius vienmečius ūglius, taip šiek tiek pasiaurinant lają. Pakerpant ūglius reikia įdėmiai stebėti, kad arčiausiai pasilikusio stagarėlio viršūnės esančio pumpuro kryptis atitiktų pageidaujamą iš jo išaugsiančio naujo ūglio kryptį. Šiuo motyvu dažniausiai kerpama virš ūglio viršutinėje dalyje esančio pumpuro, kad naujasis ūglis kryptų aukštyn. Retinamos tik genėjimui pakančių lapuočių lajos. Jautriai genėjimą ištveriančių lapuočių, pvz., beržo ir spygliuočių, pvz. pušies, lajos paprastai neretinamos, o ir poreikio dažniausiai nebūna. Pabrėžiame: retinimas jaunų, sparčiai augančių, derančių ir senstančių medžių yra vienas iš pačių efektyviausių ir dažniausiai taikomų genėjimo būdų. Tačiau retinant jokia dingstimi prisidengus neleistina išpjaustyti arba patrumpinti gyvybingas skeletines ir kitas storąsias šakas.

Lajų pakėlimasimages

Visuotinai pripažintas genėjimo būdas. Lajų pakėlimu vadinamas medžių genėjimas, kai laipsniškai šalinamos žemutinės šakos, kol bešakis kamienas iki pirmųjų gyvų šakų išsistiebia ne mažiau kaip iki 3,2 m, o geriau – 3,6 m aukščio. Jei būtina – lajos keliamos net iki 7–8 m aukščio. Šis būdas ypač sėkmingas, kai genimi jauno amžiaus medžiai, kuomet pagrindinės šakos dar plonos ir jas išpjaunant atsiveria nedidelės žaizdos.Ypač gerus rezultatus šis metodas duoda, kai genint jauname amžiuje pavyksta suformuoti ne tik aukštą, bet ir glaustą, aukštyn kylančią šakų sistemą. Lajos keliamos kas antri metai ištisai nuo pat stiebo šalinant pagrindines šakas, ne daugiau kaip 1/8–1/10 lajos ilgio. Toks žemutinių šakų šalinimas spartina medžio augimą aukštyn, todėl lajos pakyla virš 1–3 aukštų pastatų. Vyresnių medžių šakų žaizdos stiebe didelės, jos gyja lėtai ir ilga, todėl palankiausio genėjimui laikotarpio jaunatvėje nereikėtų praleisti. Šiuo būdu keliamos nejautrių genėjimui lapuočių (dauguma) ir jautrių spygliuočių (pušų, maumedžių genčių) rūšių lajos.

Lajų pažeminimas

imagesyŠis genėjimo būdas dar vadinamas viršūnių poliardiravimu (pollarding). Intensyvus visų arba daugumos pagrindinių šakų pašalinimas nuo pat kamieno taip pat vadinamas poliardiravimu. Bet toks poliardiravimas – tai lajų apipjaustymas, o ne žeminimas. Lajas žeminti tenka tais atvejais, kai gatvėse ir kiemuose buvo parinktos netinkamos, erdvės dydžio neatitinkančios, per didelių medžių rūšys. Medžiams augant paaiškėja, kad lajomis jie dengia antrųjų ar trečiųjų aukštų langus, o jas dar aukštinti nėra galimybių dėl ribotų įgimtų gabaritų. Lietuvoje dažnai tokie medžiai viršūnėmis neleistinai priartėja arba, dar blogiau, perpina elektros ir ryšių oro linijas. Išeitis –  medžių viršūnių pažeminimas. Nesilaikant visuotinai pripažintų genėjimo principų dėl lyderio išsaugojimo šiuo būdu patrumpinamos viršūnės, tačiau ne daugiau kaip 1,5–2,0 metrus. Žemiau pažemintos viršūnės išpjaunamos iš pagrindo nuo pat stiebo visos šakos 1/5–1/3 lajos ilgyje. Vengiant gausaus ir vešlaus epikorminių ūglių pasirodymo iš miegančiųjų pumpurų, paliktųjų šakų geriau negenėti. Reikia, kad šios šakos pasisavintų kuo daugiau iš šaknų kylančių maisto medžiagų (augimui, žiedams sukrauti ir derliui brandinti) ir todėl jų kuo mažiau pasiektų ištisai apipjaustytą viršutinę stiebo dalį. Nors neilgų, stiebe šakų pjūvių žaizdas juosiančių epikorminių ūglių (vilkūglių) kuokštų pasirodymas neišvengiamas. Kuokštas tokių ūglių iš pašalinto stiebo žaizdos pakraščio tiesis aukštyn. Todėl jau pirmos vasaros pabaigoje tiek šalutines šakas, tiek viršūnę pavaduojantys ūgliai trumpinami 1/2–2/3 ilgio, kad kiekvienas išsiskirstytų į naują antros eilės kuokštą. Antrųjų metų vasarai baigiantis, esant reikalui, galima vėl 1/2–2/3 ilgio patrumpinti antros eilės kuokštus ir sulaukus jų išsišakojimo turėti suformuotą tankią, iš gausybės smulkių trumpų šakų suformuotą, šluotišką viršutinę lajos dalį be aiškaus lyderio. Taip apgenėto medžio tik viršutinė, mažiau pastebima lajos dalis praranda įgimtą šakojimosi pobūdį, o žemiau esanti dalis pasilieka nepaliesta. Užtat lajų viršus tampa žemesnis ir aptakesnis, be smailės. Šiuo būdu pažemintomis šluotiškomis viršūnėmis medžių augimas į aukštį žymiai sulėtėja ir galima negenėti dešimt ir daugiau metų, nebijant, kad įsipins į energetinių oro linijų laidus ar kitaip kels problemų. Lajų žeminimas – aplinkos situacijos padiktuotas sprendimas, tačiau jam alternatyva yra tik viena – medžio iškirtimas. Žeminamos pakančių genėjimui lapuočių medžių lajos, o spygliuočiams šis būdas netaikomas.

Lajų apipjaustymas

images4Tai medžio skeletinių, taip pat ir pagrindinių šakų grubus apipjaustymas, kartais dar vadinamas lajų redukavimu. Pastarajam terminui dažniau teikiama kita prasmė: lajos dalinis pakeitimas retinant, kai papildomai pašalinamos ištisos arba patrumpinamos nuo 1/4 iki 1/3 ilgio keletas (dažniausiai 2–3) storųjų šakų. Tačiau net ir tuo atveju, kai numatoma šalinti keletą šakų ištisai, rekomenduotina pirmajame etape jas patrumpinti 1/4– 1/3 ilgio, o galutinai išpjauti po metų. Šiuo atveju pjūviai daromi kiek galima priartinant prie paliekamos vyresniosios šakos arba stiebo. Šitoks redukavimas pasiteisina, kai paisoma reikalavimo neišpjaustyti daugiau kaip 2–3 stambių šakų ir genima ne itin intensyvaus (mažo arba vidutinio intensyvumo) retinimo metu. Jeigu medis išretinamas intensyviai ir dar papildomai išpjaunama kiek daugiau nei minėjome storųjų šakų, paskatinamas epikorminių pumpurų susiformavimas, o iš jų – gausus vilkūglių kuokštų susidarymas, kurie iškelia naujų, dar sudėtingesnių genėjimo problemų ateityje. Blogai apipjaustytus ir dėl to nedovanotinai sužalotus medžiusgalima suskirstyti į dvi grupes. Tipiškos šias grupes charakterizuojančios genėjimo klaidos yra šios:
1. Viename lygyje nuo 1 iki 5 m aukštyje virš žemutinių šakų nupjauti stiebai ir visos šakos. Šiuo atveju gausybė vilkūglių iš pjūvių vietų pasipylę vertikalia kryptimi. Vietoje vienos viršūnės susiformavę nuo keliolikos iki kelių dešimčių viršūnių, o medis praradęs būdingus bruožus.
2. Medį žalojantis ir alinantis – daugelio skeletinių šakų apipjaustymas, paliekant styroti iš stiebo ar senesniųjų šakų išsišovusius 0,3–1,5 m ilgio kelmelius (stagarus). Nors po šios drastiškos invazijos medis nežūsta, tačiau neišvengiama itin sunkių pasekmių, būtent:
• Medis ne tik praranda savitus bruožus, bet ir smunka jo estetinė vertė.
• Neįmanoma įvykdyti medžių chirurgijai keliamo reikalavimo, kad pjūvių vietos būtų paslėptos, tai yra pridengtos kitų sveikų šakų arba lapijos. Taigi, demonstruojamas invalidumas yra pasibaisėtinas.
• Pabloginama medžių sveikata. Staigus ir žymus organinių medžiagų sintezės sumažėjimas neigiamai įtakoja šaknų sistemą. Nors lajoje atvertos žaizdos gydomos (t.y. padengiamos), tačiau tai nėra patikima, nes kaliusas susidaro lėtai. Žaizdos, kurių skersmuo didesnis kaip 16– 20 cm gyja ilgai (6–18 metų). Dar ilgiau gyja net ir gerokai mažesnis pjūvis, esantis pašalintos viršūnės vietoje. Ilgainiui pažeistose didelėse šakose bei kamiene išplinta puvinys ir atskirose vietose atsiveria drevės.
• Keleriems metams nutraukiamas arba sutrikdomas žydėjimas, įsiveliama į daugelį metų truksiančius didelės apimties darbus, nes antrasis genėjimas ir būsimieji kiti bus žymiai sunkesni ir sudėtingesni. Be to, pakartotinas genėjimas, kol neužgiję senosios žaizdos, dar labiau luošina medžius, jis galutinai pablogina jų formas ir yra žymiai žalingesnis augalo sveikatai. Apskritai būsimą medžio reakciją į drastišką genėjimą gali prognozuoti tik labai kvalifikuotas ir patyręs specialistas. Deja, daugelis besiimančių šio darbo medžio ateitį numato klaidingai.9M
• Dažnai iš vieno taško vertikalia kryptimi išauga du ar daugiau ūglių. Tarp tokių kuokštiškai išaugusių epikorminių ūglių susidaro nepageidautinai smailūs kampai. Normaliai suformuotuose medžiuose
tokių ūglių neturi būti. Taip augantiems ūgliams nuolat gresia išlūžimas.
• Dėl puvinio pažeistų stambių šakų ir kamieno medis kelia grėsmę praeiviams.
• Net ir tais retais atvejais, kai žaizdos visiškai užgyja, o medis suformuoja naują skeletą, nors tas procesas tęsiasi keletą ar keliolika metų, medis
niekuomet neatstato pradinės lajos struktūros, kurią demonstruoti yra jo paskirtis.
• Daugelį metų po pirmojo intensyvaus apipjaustymo kvalifikuotas specialistas privalo medžius nuolat stebėti ir numatyti būsimų genėjimų laiką bei būdus. Toks medžių stebėjimas turi inspektavimo statusą, po
kurio privalu įgyvendinti inspektavimo reikalavimus. Vienas iš svarbiausių darbų, kurį vykdyti turėtų įpareigoti inspektorius, yra atstatomosios lajos formavimas. Būtina nuspręsti ir iš gausybės epikorminių ūglių (išaugusių iš miegančiųjų pumpurų) atrinkti tuos, kuriuos reikia formuoti kaip skeletines šakas ir kuriuos pašalinti kaip perteklinius. Dalis medžių dėl struktūrą ardančių apipjaustymų labai nusilpsta, nepajėgia atsistatyti ir skursta, o kartais išdžiūsta. Paprastai nusprendžiama skurdžius ir džiūstančius medžius pašalinti ir parenkamos vietos naujiems sodiniams. Taigi, medžių apipjaustymo būdas yra blogas ir netoleruotinas. Išimtinais atvejais, kai medis aiškiai per platus jį supančiai aplinkai, tačiau yra priežasčių būtinai išsaugoti, tree-trimming-580x300inspektavimo sprendimu gali būti apipjaustytas. Apipjaustant būtinai paliekama viršūnė, o šoninės šakos išpjaunamos ištisai, pjūvį priartinant kuo arčiau kamieno. Vėlesniais metais iš pjūvių vietoseišaugusių epikorminių ūglių kuokštų atrenkami paliktini būsimajam skeletui formuoti, o visi kiti pašalinami. Toks genėjimo būdas yra jau pradiniame etape brangus, pavojingas medžio sveikatai bei įpareigojantis sudėtingiems, varginantiems ir ilgai truksiantiems darbams ateityje. Lajų apipjaustymui yra dar viena alternatyva, tačiau ji retai rekomenduojama ir dar rečiau taikoma – tai kiekvieną šaką pritraukti arčiau stiebo ir pririšti pakeičiant augimo kryptį iš artimos horizontaliai į artimą vertikaliai. Pradžioje, kol medžiai jauni, šiuo būdu gauti rezultatai džiugina, tačiau medžiui užaugus šakas priveržti pasidaro neįmanoma. Tuomet šakos pradeda skleistis į šalis ir medžio lajos kontūras, vėlai pereinantis iš glausto į platų, tampa neišvaizdus. Dar kai kur bandoma medžio šakas suspausti ir apjuosti plastikiniu ar vielos tinklu. Šiuo atveju medis ilgam praranda vaizdą, o nuėmus tinklą ar kt. vėl pradeda plėstis į šalis. Nepageidautinų plačių lajų neišvysto medžiai, augantys belangių pastatų sienų ir tvorų kampuose. Tačiau jo šakų augimas stabdomas tik apribotose lajos pusėse.

 

 

Parengta pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos užsakomąjį darbą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *