Naujienos

Nuo seno lietuviai garbino medžius. Tikėjo, kad sužalotam medžiui, kaip ir žmogui, teka kraujas ir jis jaučia skausmą. Tikėjo, kad medis turi širdį ir sielą, nes medžiai – tai žmonės, užkeikti dievų ir raganų, prakeikti, žuvę iš meilės, nužudyti iš pykčio ar pavydo. Didingas ir taurus savo stiprybe ąžuolas – švenčiausias ir garbingiausias medis – gretinamas su stipriais vyrais. Dainose atstodavo tėvą, vyriausiąjį sūnų. Prie uosio – teisybės medžio dievai rengdavę savo teismus, o stebuklingos ir stiprios uosio ietys turėdavo magišką galią medžioklėse. Beržas žmonių pagarbą ir meilę pelnė savo vyrišku stotu ir gaivia žaluma. Žilvitis. gluosnis, blindė – gyvybingumo, augimo, vaisingumo įsikūnijimas. Tik drebulės nemėgo: nenaudojo statomo namo sienoms, nesodino arti namų. Apgaubti pagarba, paslaptimi medžiai gyveno ne tik sakmėse, legendose, bet ir suteikdavo sodybai savitą veidą. Prie vartelių stovėdavo kilmingas savo oriu grožiu klevas, nuo visų blogybių gindavo šermukšnis, jaunystę teigė baltais žiedais apsipylęs, raudonas uogas nokinantis putinas. Žydėjo ievos, jazminai, alyvos, nokino vaisius obelys, kriaušės, trešnės, vyšnios, sirpino uogas serbentai, agrastai, erškėtrožės. Vietinius augalus ilgainiui papildė iš įvairių žemės kampelių atgabenti želdiniai. Daugelis jų tapo tokie įprasti, kad be jų neįsivaizduojame savo sodo.

Greta augalų, augančių visur yra ir be galo reiklių, kaprizingų. Vieni gerai veši saulėtoje vietoje, kiti mėgsta pavėsį, treti nepakenčia jokio stipresnio vėjo, Vieni reikalauja šiltos smėlio dirvos, kiti gerai auga tik sunkiame molyje. Drėgnoje dirvoje auga vienos augalų rūšys, sausoje dirvoje – kitos. Yra ir daugybė kitų problemų, tačiau nereikia nusiminti, nes dauguma augalų geba prisitaikyti prie esamos aplinkos. Būkite kantrūs, kai iškyla pirmosios neišvengiamos nesėkmės, kartais praeina keli metai, kol geidžiamiems augalams sukuriamos tinkamos sąlygos. Didelę reikšmę sodybai turi medžiai ir krūmai. Be savo dekoratyvinio vaidmens, jie reguliuoja deguonies kiekį ore, oro drėgmę, sušvelnina vėjo veikimą, sulaiko dulkes, slopina triukšmą, papildo atmosferą eterinėmis medžiagomis. 

Augalai turi būti pasodinti taip, kad neužstoti, vienas kitam saulės. Ypač tai svarbu vaismedžiams: saulės spinduliai turi apšviesti ne tik medžių lajas, bet ir kamienus Negerai, jei medžiui saulę užstoja pastatai Prisiminkite, augalams augant, keičiasi jų dydis bei forma, dekoratyvumas ir vertė. Jaunas medelis dažnai atrodo labai kuklus, tačiau nepamirškite, kad jis auga gana sparčiai. Dažnai matome prieš pat langus pasodintas sidabrines eglutes. Kažkada buvę trapūs maži medeliai, jos šiandien – 10 m. aukščio medžiai, užstojantys šviesą – išrauti gaila.

Medžio ir krūmo grožį pirmiausia lemia jo sveikas ir vešlus augimas, tankus, būdingos formos vaikinas. Svarbios ir kitos dekoratyvinės savybės: kamieno forma, žievės faktūra ir spalva, lapų dydis, forma, struktūra, spalva įvairiais metų laikais, žiedų forma, spalva, kvapas, žydėjimo laikas ir trukmė, vaisių forma ir spalva.

Spygliuočiai

Labai svarbią vietą sodyboje užima spygliuočiai. Tamsiai, šviesiai žali, melsvi, sidabriniai, netgi auksiniai ir oranžiniai, jie puošnūs ištisus metus. Tinkamai parinkus, gražias spalvingas kompozicijas galima sudaryti tik iš jų. Vieni spygliuočiai turi spyglius (pušys, eglės, kėniai), kiti (tuja, kiparisas, dauguma kadagių) – žvyninius lapus. Skiriasi jų forma ir dydis. Spygliuočių gyvatvorė – ne tik žalia siena  užstojanti sodybą nuo gatves, bet ir gera užtvara nuo dulkių ir triukšmo net judrioje gatvėje. Prieš spygliuočius ypač išryškėja įvairių gėlių spalvos.

Mažuose sklypuose, prie namų, poilsio aikštelių ir vandens baseinų geriausia sodinti krūminius arba žemaūgius spygliuočius. Žemaūges rūšis sodinkite ir alpinariumuose ar priesodybyje. Tinkamiausias laikas spygliuočiams sodinti – pavasaris ir ankstyvas ruduo: sodinkite būtinai su žemės gumulu, kūno dydis turi atitikti viso augalo dydį. Į paruoštas pakankamai dideles duobes pridėkite drėgnų durpių, o iš duobės iškastą žemę sumaišykite su durpėmis ar kompostu. Nuleidžiant sodinuką į duobę, būtinai augalą prilaikykite ne tik už kamieno, bet ir už žemės gumulo. Tik nuleidę sodinuką duobę, jį truputį kilstelėkite ir ištraukite plėvelę ar audeklą. Nepalikite audeklo duobėje, nes praeis daug laiko, kol jis supus, nes pelydamas gali pakenkti jaunoms šaknims. Pasodintas sodinukas turi būti tokiame aukštyje, kokiame buvo medelyne. Sutrypę žemę, gausiai palaistykite ir apmulčiuokite nupjauta žole arba durpėmis. Jei orai sausi, paliekite keletą kartų.

Lapuočiai

Lapuočiai ne tik rūšių gausumu, bet ir formų įvairove pralenkia spygliuočius. Ką jau bekalbėti apie žiedų puošnumą, lapų spalvingumą įvairiais metų laikais! Kai kuriuos lapuočius galima auginti ir kaip krūmus. Kaštonus, liepas, uosius, kai kurias klevų rūšis, ąžuolus net ir didelėse sodybose sodinkite labai apgalvotai, o mažose jų reikėtų visai atsisakyti, nes užaugę jie sudaro 10-15 m ir platesnius vainikus. Tas pat liečia ir kai kuriuos vaismedžius, ypač riešutmedį. Į būsimą vainiko dydį atsižvelkite ir tada, kai šiuos medžius norite sodinti prie kaimyno sklypo ribos. Taip išvengsite bereikalingo nepasitenkinimo ir medžių žalojimo. Mažesnius medžius galima sodinti prie namo, tačiau čia irgi galioja savi reikalavimai. Nesodinkite medžių toje namo pusėje, kur yra gyvenamųjų kambarių langai. Jei siena be langų arba yra tik sanmazgų langai, medžius sodinti galima. Nuolat atsiminkite, kokio dydžio bus medis kai užaugs.

Medžiai ne tik sukuria jaukią žaliąją erdvę, bet ir teikia pavėsį. Tankesni, šiaurinėje ar vakarinėje namo pusėje, sudaro patikimą užuovėją. Lapuočius geriausia sodinti jų vegetacinės ramybės metu, t. y. pavasarį, kai tik išeina pašalas ir dirva nepažliugusi, arba rudenį nukritus lapams. Iškasus pakankamai dideles duobes, žemė paruošiama panašiai kaip ir sodinant spygliuočius. Tik lapuočiai sodinami be žemių gumulo, šaknys ir vainikas apipjaustomi: aštriu peiliu nupjaunami šaknų galiukai ir, atitinkamai išlaikant pirminę formą, sumažinamas vainikas (šakos paprastai sutrumpinamos trečdaliu). Užpylus žeme, augalas truputį kilstelimas, ir dirva gerai sutrypiama aplink kamieną padarant įdubimą. Neparnirškite .gausiai palieti. Dirva turi gerai priglusti ir prilipti prie šaknų.

Sodinant medelius šlaite, kiekvienam augalui padaroma įduba drėgmei sukaupti. Medelius būtina pririšti. Kuoliukai turi būti tokio ilgio, kad, įleisti į žemę 50-60 cm. jie siektų medžio vainiką. Kuoliuką galima kalti ir pasodinus medelį, tačiau geriau įbesti į iškastą duobę, prie jo pristatyti medį ir pririšti. Apatinę kuoliuko dalį naudinga impregnuoti arba apdeginti taip, kad apdorota dalis būtų 10-20 cm. virš žemės paviršiaus.

Dekoratyviniai krūmai

Jie sodyboje sudaro neaukštus žalius masyvus. Jais galite atriboti atskiras sodybos zonas, atskirti ramų kampelį poilsiui. Vieni dekoratyviniai krūmai išsiskiria gražiais, įvairiaspalviais lapais, kiti –  įdomia forma. Daugelio rūšių labai gražūs žiedai, ir jie būna tikra sodo puošmena. Kai kurios dekoratyvinių krūmų veislės labai tankios ir tinka gyvatvorėms.

Dekoratyvinius krūmus, išsiskiriančius žiedais ar forma, sodinkite pavieniui arba nedidelėmis grupėmis vejoje, netoli namo ar poilsio aikštelės. Geriausiai uždarą erdvę sukuria ir mažiausiai vietos užima karpomos gyvatvorės. Atsižvelgiant i norimą gyvatvorės aukštį (nuo žemų bortelių iki 2-3 m. aukščio sienų), parenkamos krūmų rūšys. Krūmai sodinami daug tankiau negu paprastai. Prieš sodinant gyvatvorę, svarbu tinkamai paruošti žemę. Išrinkite akmenis, šiukšles, piktžolių šaknis. Sodinukus sodinkite ne į atskiras duobutes, o į ištisą griovelį, kuris turi būti pakankamai platus ir gilus, kad galėtų plisti šaknys (įdirbti reikia apie 50 cm. gylio sluoksnį). Purenant žemę, terpkite mėšlo, komposto, durpių. Galima patręšti ir mineralinėmis trąšomis, tačiau saikingai, nes augalai iš pradžių išleis labai stiprias atžalas, vėliau, tręšiant netolygiai sutriks jų augimas.

Karpomas gyvatvores būtina tręšti reguliariai, kad atsistatytų karpant prarandamos medžiagos. Sodinukus geriausiai sodinti tokiu gyliu, kaip jie augo medelyne. Lengvose smėlio ar sausose dirvose galima sodinti ir giliau ir drėgnose dirvose per gilus pasodinimas gali pakenkti. Kad vanduo geriau susigertų, padarykite įdubimus. Neužmirškite palaistę pamulčiuoti durpėmis ar kompostu – tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą.

Karpomoms gyvatvorėms sodinami vienarūšiai, tolygiai išsivystę sodinukai. Atsižvelgiant į jų rūšį ir pageidaujamą gyvatvorės, geriausia sodinti viena eile, 20-40 cm. atstumu. Visai taisyklingos formos karpomai gyvatvorei reikalingos vienodos augimo sąlygos (besikeičianti dirvos kokybė ar šešėlį metantys aukšti medžiai neleis gyvatvorei tolygiai augti). Jai pakenkti gali ir netoliese esančių medžių šaknys. Taisyklingai karpyti gyvatvorę taip pat svarbu, kaip ir pjauti veją. Ypač svarbu krūmus gerai nukirpti pirmaisiais metais. Neleiskite gyvatvorei iš karto išaugti labai aukštai. Jei iš pradžių karpysite mažai ar visai negenėsite, gyvatvorė greitai bus aukšta, tačiau gana reta, ir kad apačioje krūmai labiau sutankėtų, juos reikės papildomai genėti. Todėl pirmaisiais metais jaunus gyvatvorės ūglius sutrumpinkite per pusę arba bent jau trečdaliu, ir iš karto formuokite į viršų kiek smailėjančią (pjūvyje – trapecijos formos) gyvatvorę, kad jos apatinė dalis gautų pakankamai šviesos, ir krūmai iki pat žemės būtų tankūs ir sulapoję.

Dar viena formuojamos gyvatvorės rūšis – špalerinė gyvatvorė. Tai graži, ilgametė, labai nedaug vietos užimanti žalia siena, supinta iš augalų šakų. Jei tokiai gyvatvorei formuoti – naudosite dygliuotus. krūmus, ji bus praktiškai nepraeinama ir atstos tvorą, apsaugančią sodą ar daržą nuo nekviestų svečių. Špalerinei gyvatvorei krūmai sodinami viena eile 20-30 cm. atstumu vienas nuo kito. Po poros metų, sustiprėjus šaknų sistemai, dalis ūglių nukerpama paliekant 5-7 cm. aukščio stiebelius. Po to kasmet paliekama po porą stipresnių šakučių, kurios sukryžiuojamos ir pririšamos prie laikinai pastatytos tvorelės. Susipynimo vietose šakutės įpjauna mos, o virš pririšimo vietos nukerpamos. Apkarpomi ir gyvatvorės šonai. Po kelerių metų susiformuoja tanki, tvirta gyvatvorė, kuri gali augti be atramos.

Didelėse, laisvai suplanuotose sodybose tinkamesnės laisvai augančios gyvatvorės. Jos sodinamos iš tų rūšių augalų, kurie ir be karpymo gražiai atrodo bei formuoja tankius krūmus. Tokios gyvatvorės užima daugiau ploto negu karpytos – jų plotis sudaro maždaug pusę aukščio. Laisvai augančios gyvatvorės gali būti iš vienos ar kelių rusių augalų. Vienarūšės gyvatvorės labiau tinka mažiems sklypams atriboti arba nedidelėms erdvėms formuoti. Ypač įspūdingai jos atrodo kai žydi.

Spygliuočių gyvatvorės ne tik nuolat žaliuoja, bet ir sukuria užuovėją ištisus metus. Tokiai gyvatvorei labiausiai tinka vakarinė tuja, europinis kukmedis, kalninė pušis. Kartais spygliuočius stengiamasi sodinti kuo tankiau. Taip daryti nereikėtų, nes toliau vienas nuo kito pasodinti, jie būna stipresni, užaugina kietesnę medieną, žiemą jų šakų neišlaužo sniegas.

Vijokliai

Dar viena augalų grupė, vis dažniau pastebima sodybų želdiniuose. Didžiausias jų privalumas – augalai ant žemės užima nedaug vietos ir sudaro dideles žalias plokštumas. Vijokliniai augalai ne tik sušvelnina griežtas pastatų formas, pabrėžia jų grožį ar paslepia trūkumus, bet ir suteikia pastatams savitumo. Ypač tai aktualu gyvenvietėse, kur eilutėmis išsirikiavę vienodi tipiniai namai.

Vijokliniai augalai tvirtinami labai įvairiai. Vieni augina tik ilgus ūglius, kuriuos reikia pririšti prie kokios nors konstrukcijos, kiti auga vyniodamiesi apie vertikalią atramą (šios rūšies vijoklius pakanka tik iš pradžių pririšti prie atramos, o toliau jie laikosi patys), dar kiti vijokliai prisitvirtina besivyniojančiais ūseliais. Yra vijoklių prie sienos prisitvirtinančių specialiais čiuptuvėliais. Vijokliniai augalai sodinami 30-.40 cm. atstumu nuo sienos į specialiai paruoštą vietą. Vijoklinių augalų parinkimas priklauso nuo pastato architektūrinės vertės, sienų paviršiaus apdailos.

Nedvejodami tankiai apželdinkite netinkuotas plytų mūro sienas ar neišvaizdžius ūkio pastatus, garažą. Įdomios architektūros statinių ištisai apželdinti nereikia. Puošniai žydinčiais vijokliais apgaubkite įėjimą, įrėminkite langus. Tokius augalus reikės nuolat pakirpti, kad jie neužaugtų per dideli ir neuždengtų pastato dalių. Vijokliais apželdintos tvoros – puikus užtvaras nuo dulkių. Be to, vešliai augantys vijokliniai augalai paslepia negražias mūrytas ar medines tvoras. Tam tiks vynvytis, didžialapė kartuolė, vijoklinis smaugikas, smulkiažiedės raganės. Nors vielos tinkle geriau būtų apsodinti gyvatvorę, tačiau kruopščiai parinkti ir rūpestingai prižiūrimi vijokliai ją atstos ir kartu užims mažiau vietos.

Rinkdamiesi vijoklius atkreipkite dėmesį, kad augalų aukštis atitiktų tvoros aukštį. Žemoms tvoroms netinka greitai augantys vijokliai, nes jie, neturėdami pakankamai aukštos atramos, sudarys kuokštus susipynusių ūglių. Apželdindami dekoratyvines sieneles, laikykitės tų pačių principų kaip ir želdinant įdomios architektūros pastatus, Parinkite mažiau vešlias, bet puošnias vijoklių rūšis, augalus sodinkite rečiau, kad neuždengtumėte visos sienelės. Aišku, vijokliai tinka ne tik sienoms bei tvoroms apželdinti, bet ir atskirti dekoratyvinę dalį nuo ūkinės, pridengti neišvaizdžius statinius. Gyvą žalią sieną padės sukurti treliažas ar pergolė. Vijokliais apželdinti galima ir įėjimą į sklypą.          ‘