Kadaise šeivamedžių buvo galima rasti bet kurioje sodyboje – šiandien jie tik dykviečių ir gyvatvorių kaimynai. Nuo senų senovės šis augalas buvo laikomas šventu, pailginančiu gyvenimą. Buvo manoma, kad jo šakose gyvena namų židinio angelai sargai, kad jis turi magiškų galių ir gali apsaugoti nuo raganysčių. Štai kodėl šeivamedį visada sodindavo prie namo. Kad apsaugotų namus kvapnius žiedynus išdžiovindavo pavėsyje ir, subėrus į audeklo maišelius, laikydavo namuose. Šeivamedžių žiedai, uogos ir lapai naudojami įvairiems negalavimams gydyti. Nors šeivamedžiai auga daug kur, tačiau uogų derlius bus gausesnis, jei juos sodinsite savo sode, pusiau pavėsingoje vietoje. Lietuvoje auga trys šeivamedžių rūšys: Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra), raudonuogis šeivamedis (Sambucus 
racemosa), Žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus).
Nors šeivamedis mėgsta derlingą žemę, visgi šeivamedis prisitaiko visur kur jam leidžiama. Žydi šis medis birželio pradžioje. Kremiškai balti žiedai, susitelkę į 10-25 cm skersmens plokščius skėtinius žiedynus, panašūs į ažūrinius nėrinius. Naudojami sirupui, arbatoms. Italai žiedais aromatizuoja duoną. Vasaros pabaigoje arba rudenį sunoksta juodos, kekėse susitelkusios uogos, kuriomis minta paukščiai. Uogos nėra gardžios ir nevirtos nenaudojamos. Iš jų gaminama uogienė, želė, vaisių vynas, likeris, jų dedama į pyragus, tortus. Anglijoje šeivamedžio uogomis skaninami pomidorų padažai.
Šeivamedžių preparatai vartojami sergant peršalimu, gripu, šlapimo takų uždegimu, reumatu, podagra. Skatina prakaito ir šlapimo
išsiskyrimą. Valo kraują. Mažina cholesterolį, gerina širdies darbą ar regėjimą. Vartojami burnos skalavimui, kai yra uždegimas. Stiprina imunitetą, todėl naudingas gydant virusines ligas bei sergant ŽIV. Šeivamedžio vanduo 18 amžiuje buvo naudojamas odai balinti ir strazdanoms naikinti. Piene apvirtus lapus dėdavo ant vočių, nudegimų, iššutimų.
Jei ketinate savo sodyboje ar sode sodinti šeivamedį verta įsidėmėti, kad jo lapai ir pumpurai skleidžia ypatingą kvapą, kuris gina sodą nuo visokių kenkėjų. Šeimininkės trintų šeivamedžio lapų padėdavo ten, kur veisdavosi tarakonai ar blakės. Teigiama, kad svaigus augalo kvapas atbaido net peles ir kurmius, o žiedus mielai lanko bitės.