Uogakrūmių dauginimas
Paprasčiausia dauginti krūmus pavasarį arba rudenį atlankomis. Dauginant paprastomis atlankomis numatyti šaknydinti metūgliai palenkiami į negilią duobutę, pritvirtinami ir apipilami puria, trąšia žeme. Vertikalios atlankos: ūgliai nupjaunami, palaukiama, kol išaugs 12- 15 cm atžalos, nuo jų nuskabomi lapai, ūgliai apkaupiami, Dauginant horizontaliomis atlankomis ūgliai guldomi į vagutę, o išaugę šaknydinami kaip vertikaliomis atlankomis. Dirva aplink atlankas nuolat laistoma. Įsišakniję augalai atskiriami ir sodinami į numatytą vietą. Šitoks būdas paprastas, tačiau išauginama nedaug augalų, jiems įsišaknyti gali prireikti 2-3 metą Našiausias uogakrūrnių dauginimo būdas – šaknydinti vos pradėjusių medėti ūglių auginius birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Šis dauginimo būdas sudėtingesnis, prireiks daugiau laiko ir kantrybės taip pat atitinkamo dirvožemio, aukštesnes oro temperatūros ir didesnio drėgnumo šiltadaržio. Parankiau uogakrūmius dauginti sumedėjusiais auginiais. Rudenį ar anksti pavasarį, iki pumpurų brinkimo, metūgliai supjaustomi 15-20 cm auginiais – jie iš abiejų pusių pjaunami nei per arti, nei per toli nuo pumpurų, ne per daug įstrižai. Auginiai susmaigstomi į išpurentą ir patręštą dirvą paliekant paviršiuje 1-2 pumpurus. Šis būdas geras juodiesiems serbentams dauginti, kiek blogiau įsišaknija agrastų, raudonųjų ir baltųjų serbentų sodiniai. Serbentus galima dauginti ir žaliomis šakelėmis. Avietės dauginamos šaknų atžalomis.
Tręšimas
Nepaslaptis, kad augantiems ir derantiems sodiniams reikia daug maisto medžiagų. Patartina kiekvienai išsprogusiai obelaitei ir kriaušaitei skirti po 150 g amonio salietros ar 100 g karbamido. Paskesniais metais azoto trąšų norma didinama po 50 g. Suaugusiame sode azoto trąšų norma turėtų siekti apie 0,5 kg. Tačiau nereikėtų persistengti, nes dėl azoto pertekliaus vaisiai būna ne tokie skanus, blogiau laikosi. Uogakrūmiams azoto trąšų reikia 10 kartų mažiau. Kalio ir paprastojo fosforo trąšų kiekvienam vaismedžiui reikėtų išberti po 90-120 g, uogakrūmiams kalio – 20-35 g, fosforo – 40-70 g. Nesistenkite aklai sekti šiais vadovėliniais nurodymais. Jeigu vaismedžių lapai blankūs, o metūgliai per vasarą neužauga ilgesni kaip 30 cm – trūksta maisto medžiagų, pirmiausia azoto. Kalio ir fosforo trąšomis verta tręšti tik tada, kai dirvą po medžiais ruošiamasi perkasti.Šios trąšos sunkiai tirpsta ir tik nedidelė dalis ant žemes išbertų trąšų pasiekia šaknis. Beje, daugiausia maisto medžiagų 
surenka smulkiausios vaismedžių šaknys, kurios kerojasi kiek atokiau nuo kamieno. Pirmaisiais medelių augimo metais ankstyvą pavasari žeme aplink kamienus perkasama, palaistoma, mulčiuojama pūdiniu ir tais metais daugiau nieko nedaroma. Paskesniais metais dirva purenama 4-6 kartus iki vėlyvo rudens, pavasari ir rudenį žeme po medeliais perkasama. [dirbamas 1,5 karto už vainiko „skėti“ didesnis plotas. Kastuvu darbuokitės atsargiai, smeikite jį nuo medelio, kad nesužalotumėte šaknų. Medeliai laistomi 2-4 kartus per vasarą, išliejama tiek vandens, kad dirva įmirktų iki 60-80 cm gylio. Paskesniais metais pomedžiai ravimi, dirva purenama, laistoma atsižvelgiant į jos būklę. Jeigu žeme prie padų nė kiek nekimba, jeigu jos paviršius pradėjo plyšinėti, dirva reikia purenti. Normaliais metais dirva pirmą kartą gausiai liejama prieš arba per vaismedžių žydėjimą, antrą – birželio mėnesį, prieš neužmegztų žiedų byrėjimą, trečią – 2~3 savaitės iki vaisiams prinoksiant, jeigu reikia, laistoma ir ketvirtą kartą, kad vaismedžiai sukauptų vandens atsargas žiemai. Jauno sodo tarpueiliuose, jei ten lengva dirva, galima pasėti ankštinių augalų, kurie žydėjimo metu ar tuoj po jo užariami kaip žalioji trąša. Sunkesnėse dirvose paliekamas pūdymas. Jauname sode (iki 12-15 metų) tarpueiliuose auginami tik tie augalai, kurie intensyviau auga antroje vasaros pusėje: daržovės, kaupiamieji.
Genėjimas
Genint medelius siekiama išauginti stiprias pagrindines šakas ir suformuoti tinkamą vainiką. Pagrindinės šakos turi tiestis į skirtingas puses, nebūti pernelyg arti viena kitos, neaugti iš kamieno per smailiu kampu (mažesniu kaip 45 laipsnių), tačiau ir nebūti labai nulinkusios. Vaismedžių vainikai formuojami iki 8-12 metų amžiaus. Obelaitės ir kriaušaitės genimos daugiau nei kaulavaisiniai vaismedžiai. Genima tada, kai vaismedžiai yra ramybės būsenoje, ne žemesnėje kaip minus 5 laipsnių temperatūroje. Visai kitaip yra su jau derančiomis obelimis, jas galima genėti ir žemesnėje kaip minus 5 laipsnių temperatūroje. Pavasari iš viršutinio ūglio išaugęs pumpuras turi būti tiesus, tai bus viršūnės tęsinys. Viršutinių 2-3 pumpurų ūgliai auga pernelyg smailiu kampu, stelbdami viršūnę. Virš šių pumpurų galima prisegti skalbinių segtukus – tada ūgliai augs horizontaliai. Segtukai nuimami kitą pavasari. Kol medelis nežydi ir nemezga vaisių, šalinami vertikaliai išaugę ūgliai, o šakų geriau negenėti ir vainikus palikti tankesnius. Trumpinat metūglius paliekami išoriniai pumpurai. Vainikas palaipsniui pradedamas retinti, kai vaismedžiai pradeda derėti. Palikus 5-7 stambias, į skirtingas puses tinkamu atstumu viena nuo kitos augančias šakas, išgenimos ant jų augančios smulkios šakelės. Genint šonines šakas paprastai žiūrima, kad viršutinių ir apatinių šakų galai būtų maždaug vienodo lygio (viršutinės šakos patrumpinamos perpus arba dar daugiau, apatinės atitinkamai mažiau). Užuot trumpinę, šakas nulenkite ir pririškite prie kamieno, šakos tiesis norima kryptimi, vaismedžiai greičiau pradės derėti. Jeigu apatine šaka pernelyg svyra žemyn, jos viršūnę nupjaukite, palikę aukštyn augančią šakelę.
Būkite atsargūs, nes pirmaisiais augimo metais vyšnaitės ir slyvaites gan jautrios genėjimui. Jeigu pirmaisiais metais po pasodinimo pavasaris būna šlapias, medelių geriau iš viso negenėti. Metūgliai trumpinami paliekant apie 0,5 cm stuobrelį. Genint šaką stuobrelis nepaliekamas. Genėdami senesnius derančius vaismedžius negailėkite vaisinių šakelių, nes ant paliktų šakų užauga didesni vaisiai. Vyšnios genėjamos nuėmus derlių. Vasarą galima genėti ir uogakrūmius: išpjauti senas šakas, praretinti per tankiai augančias, ligotas ir pan. Derėjusias aviečių šakas, nuskynę uogas, nieko nelaukdami nupjaukite iki žemės. Juodųjų serbentų derlingiausios būna 6 metų amžiaus šakos, raudonųjų ir baltųjų – 8 metų. Vaismedžių ir vaiskrūmių šakos karpomos specialiomis žirklėmis, arba sekatoriais, nupjaunamos genėjimo (lenktais) peiliais. Aukštai augančios šakos trumpinamos vadinamaisiais gaidukais.
Dekoratyviniai krūmai genimi ilgakočiais sekatoriais. Storos nudžiuvusios ar sergančios šakos nupjaunamos vienarankiais juostiniais pjūklais. Kad nebūtų pažeistas kamienas, storos pagrindinės šakos nupjaunamos per du kartus: pirmą kartą nupjaunama (pradedama iš apačios, baigiama iš viršaus) apie 30 cm atstumu nuo kamieno, antrą kartą – prie pat kamieno. Pjūvis turi būti kuo lygesnis, kad šakos nupjovimo vieta greičiau užgytų. Todėl sodo pjūklų dantys būna labai smulkūs (žingsnis – 3,5-5 mm, tako plotis – 1,7-2 mm). Pasirūpinkite, kad genėjimo įrankiai būtų aštrūs. Didesnės kaip 3 cm skersmens pjūvio žaizdos užtepamas sodo tepalu arba emulsiniais dažais.
Kenkėjų prevencija
Daugelį kenkėjų sunaikina paukščiai, todėl sode labai pravartu iškelti įvairiems sparnuočiams skirtų inkilų. Labai naudingos zylės, kurios sulesa tiek kenkėjų, kiek pačios sveria. Zylių pora apsaugo nuo kenkėjų iki 40 medelių. Taikomi ir kiti kenkėjų naikinimo būdai. Anksti ryte, kai kenkėjai dar mažai judrūs, po medeliu paklokite kokią medžiagą ir papurtykite sodinį. Ant pakloto nukritusius kenkėjus surinkite ir sudeginkite. Purtyti patariama ir žydinčius vaismedžius. Medelių kamienus galima aprišti įvairiomis kenkėjų gaudyklėmis. Daugiausia kenkėjų tūno nukritusiuose lapuose. Pavasari juos sugrėbkite, sudėkite į kompostą arba sudeginkite. Daug dirvoje žiemojančių kenkėjų sunaikinsite apkasę žemę aplink medelius. Kamienu žaizdas išvalykite ir, jeigu reikia, patepkite sodo tepalu. Pradėjusius aktyviai maitintis kenkėjus labai veiksmingai naikina biologinis preparatas antibakterinas. Šis preparatas veiksmingiausias 20-30 laipsnių temperatūroje, kenkėjai žūva per 1-3 dienas. Žemesnėje kaip 17 laipsnių temperatūroje jis neveikia. Antibakterinas geras tuo, kad nekenkia naudingiesiems vabzdžiams. Cheminiai preparatai naudojami tik anksti pavasarį. Cheminių preparatų reikėtų imtis tik tada, kai kiti būdai neduoda naudos.
Vaismedžius nubaltinti geriausia rudenį, nes pavasarį nubaltintų kamienų žievę gali apdeginti karšta saulė, ją suskaldyti ir pakenkti medienai. Kalkės saugo vaismedį nuo saulės kaitros, taip pat sunaikina daug kenkėjų. Baltinamas kamienas ir pagrindinės šakos. Kalkių pienas kamienams baltinti daromas iš negesintų kalkių. Užpiltos trupučiu vandens kalkės netrukus virsta milteliais, kurie sumaišomi su vandeniu. Pavasarį kalkių pienu apipurškiami ir uogakrūmiai. Labai naudinga sode pasėti ir pasodinti medingų augalų, kurie privilioja naudingųjų vabzdžių. Jie sėjami keliais terminais: sprogstant sodinių pumpurams, žydint vaismedžiams, po žydėjimo pradėjus kristi užuomazgoms. Prieš amarus, blakutes ir kitus kenkėjus gerai veikia kraujažolių nuoviras (10 l. vandens imama 2,5 kg žydinčių stiebų, verdama 30 min.). Vikšrai ir lervos naikinamos pelynų nuoviru (1 kg apvytintų pelynų verdama nedideliame kiekyje vandens 10-15 min., po to nuoviras atskiedžiamas 10 l. vandens, įdedama 40 g skalbiamojo muilo. Pelynų nuoviru purškiami ir jauni medeliai, ir seni medžiai.