Tikriausiai daugelis mūsų net neįsivaizduoja sodo be vaismedžių ir uogų krūmų, todėl planuojant sodyboje sodą vaismedžiai turėtų būti išdėstomi taip, kad galėtų kuo geriau augti, Jums būtų patogu dirbti, o sodas teiktų estetinį vaizdą. Tinkamai prižiūrėti vaismedžiai duos gerą derlių. Tarp obelų ir kriaušių eilių vertėtų palikti 6 m tarpus, o eilėse tarp medžių 5 m. Vešliai augančių veislių vaismedžius reikėtų sodinti dar rečiau. Atstumai tarp vyšnių ir slyvų turėtų būti ne mažesni kaip 2,5 m ir ne didesni kaip 4 m, tarp uogakrūmių – apie 1,5 m. Jeigu sklypas leidžiasi į pietų pusę, medžius galima sodinti tankiau – atitinkamai nuolydžiui; šiauriniame šlaite medžiai sodinami rečiau. Šiauriau sodinami aukštesni išaugantys vaismedžiai, piečiau – žemesnio Vaismedžių eilės kreipiamos iš vakarų į rytus, šlaituose – skersai jų, kad būtų mažesnė dirvos erozija. Jeigu sodas veisiamas prie gyvenamojo namo arba jame bus kas statoma, arčiau prie statinių sodinami žemesni medžiai ir krūmai. Nepatartina vienoje eilėje sodinti įvairių rūšių vaismedžių, geriau juos išdėstyti grupėmis (kvartalais) pagal gentis. Sodų šeimininkai laikosi tokios taisykles: obelaitės ir kriaušaitės sodinamos ne arčiau kaip 3 m nuo kelio ir kaimyno valdos, slyvaitės ir vyšnaitės – 2 m, uogakrūmiai – 1 m. Taip pat žiūrima, kad medžiai augtų ne mažesniu kaip 2 m atstumu nuo elektros ir ryšių kabelių, 1,5 m atstumu – nuo vandentiekio ir kanalizacijos. Krūmus galima sodinti perpus arčiau.
Kaip išsirinkti sveikus sodinukus?
Sodimui tinka 1-2 metų obelaitės ir kriaušaitės, 1 metų slyvaitės ir vyšnaitės. Senesni sodinukai daug blogiau prigyja bei prasčiau auga. Perkant reikėtų atkreipti dėmesį į medelio kamieną, kad šis nebūtų per trumpas, nes medžiui paaugus jis ir liks žemas. Obelaičių ir kriaušaičių medeliai turėtų būti 100-120 cm aukščio. Dvimečių sodinukų kamienai turėtų būti ne plonesni kaip 1,5 cm skersmens, turėti 4 šakeles, gerai išsivysčiusias šaknis. Nepatartina pirkti medelių su dviem viršūnėmis arba jei viršutines šakelės auga smailiu kampu, o apatinės šakelės yra silpnos. Viršutiniai ūgliai netinka pagrindinėms šakoms formuoti, todėl pašalintini. Smailiai augančios šakelės atlenkiamos skalbinių segtukais ar kt. būdais. Pernelyg žemo medelio nupjaunamos visos šoninės šakelės, o po 1-2 metų norimame aukštyje pradedamas formuoti vainikas. Vyšnaitės ir slyvaitės gali būti žemesnės. Jaunos slyvaitės greitai auga, todėl parduodamos ir iki 150 cm ištįsusios rykštelės. Pasodintų nešakotų vienmečių slyvaičių liemenys patrumpinami iki 70-80 cm aukščio, kitais metais formuojami jų vainikai – auginamos 7-8 pagrindinės šakos, kurios iš liemens turi augti taip pat kuo didesniu kampu. Įsigyti sodinukai parsivežami jų šaknis suvyniojus į drėgną audeklą ar įdėjus į maišelį su drėgnomis žemėmis. Įsidėmėkite – jei sodinuko šaknys ims džiūti, medelis blogai prigis, ilgai skurs. Jei neketinate iš kart sodinti medelių, apkaskite juos ir paliekite vandeniu. Šitaip juos galima laikyti per žiemą: medeliai paguldomi įstrižai apie 45 laipsnių kampu į pietus, maždaug pusė liemens apipilama žemėmis, palaistoma Tarp medelių galima įdėti eglišakių, kurie apsaugos nuo pelių ir sulaikys sniegą. Šaknis net patartina pamirkyti molio ir šviežio karvių mėšlo tyrėje.
Sodinimas
Tie vaismedžiai, kurių šaknys auga giliau, daug lengviau pakelia sausras, rečiau iššąla. Sodiniams augant šaknys išsikeroja pakankamai giliai ir plačiai, tik tada kai dirva, suarta ar kitaip įdirbta 60 cm gyliu. Jeigu neįmanoma taip įdirbti visą sklypą, patariama įdirbti bent sodinimo vietą. Maždaug 1 m spinduliu per kastuvą nukasamas į šalį viršutinis dirvos sluoksnis. Į duobę supilama pora kibirų perpuvusio mėšlo pūdinio ar kompostnių durpių, įberiama medžio pelenų. Viską per kastuvą perkasus ir sumaišius, į duobę suverčiama anksčiau iškasta žemė, į kurią įmaišoma tiek pat trąšų. Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami pavasarį, kai dirva pradžiūva tiek, kad ją galima dirbti. Bet kuriuo atveju stengiamasi tai padaryti anksčiau, nes gegužės mėnesį dažnai pasitaiko sausi orai, ir sodinukai blogiau prigyja. Rudenį, spalio mėnesį sodinamos tik obelaitės ir vaiskrūmiai – šalčiui atsparūs sodo augalai. Pavasarį sodinamiems vaismedžiams duobes geriausia iškasti dar rudenį, blogiausiu atveju – bent prieš mėnesį.
Obelaitėms ir kriaušaitėms iškasamos 80-120 cm pločio, 50-60 cm gylio apvalios ar kvadratinės duobės, slyvaitems ir vyšnaiterns – 50-80 cm pločio, 30-50 cm gylio duobės. Mažiau įdirbtoje žemėje kasamos didesnės duobės. Kasant viršutinis dirvos sluoksnis pilamas vienoje duobes pusėje, gilesnis – kitoje. Viršutinį sluoksnį galima sumaišyti su trąšomis ir duobės dugne supilti iš jo 2/3 duobės užimantį kaupą. Obelaitėms ir kriaušaitėms į duobę įdedama 20-25 kg pūdinio ar perpuvusio mėšlo, į kurį įmaišyta 1 kg superfosfato (galima pelenų), 100-150 g kalio chlorido, slyvaitėms ir vyšnaitėms – puse to kiekio, uogakrūmiams – ketvirtadalis. Prieš sodinimą medelių šaknys apveliamos karvių mėšlo ir molio (1:1) tyre. Duobėje padaromas kaupelis, ant kurio tolygiai paskleidžiamos medelio šaknys. Duobės viduryje įkalamas 120-130 cm aukščio ne plonesnis kaip 5 cm skersmens kuolas. Medelis sodinamas priešingoje nuo vyraujančiu vejų kuolo pusėje. Vienas sodintojas prilaiko medelį, kitas užpila šaknis žemėmis. Medelis truputį pajudinamas, kad žemė subyrėtų i tarpus tarp šaknų. Ant šaknų užberta žemė gerai suminama. Obelys ir kriaušaitės sodinamos iki šaknies kaklelio. Jei duobė neseniai iškasta sodinama keliais centimetrais sekliau, kad šaknies kaklelis, žemei suslūgus, atsidurtų prie dirvos paviršiaus.
Pernelyg giliai pasodinti medeliai kelerius metus blogai auga, išauga nauja, seklesnė, šaknų sistema. Negiliai pasodinti medeliai irgi blogai auga, šaltą žiemą jų šaknys pašąla. Slyvaites ir vyšnaites geriau sodinti giliau, galima užberti skiepijimo vietą, kad neaugtų poskiepio atžalos. Užpylus duobę, padaroma lėkštes pavidalo įduba, medelis gausiai paliejamas (išpilami 2-3 kibirai vandens). Susigėrus vandeniui, „lėkštė“ užpilama durpėmis ar perpuvusiu mėšlu (3-5 cm sluoksniu). Medelio liemenį prie kuolo geriausia pririšti šiaudų grįžte arba susuktomis karklų vytelėmis. Pavasarį sodinamų medelių šakeles galima trečdaliu patrumpinti. Uogakrūmiai sodinami į duobutes arba vagutes. Serbentai sodinami pusiau gulsti, 5-10 cm giliau negu augo medelyne, agrastai – statūs, 3-5 cm giliau. Raudonųjų serbentų paliekamas apie 15 cm aukščio stiebas, juodųjų – stiebas su 2 pumpurais. Avietės sodinamos tokiu pat gyliu kaip augo arba kiek giliau, paliekamas apie 20 cm aukščio stiebas.
Skiepijimas
Skiepijimas– tai vegetatyvinis dauginimo būdas, kai sodiniui, vadinamajam poskiepiui, prigydomas norimos veislės įskiepis – pumpuro akelė, skiepūglis (šakelė su pumpurais) ar kita augalo dalis. Skiepijama norint pagerinti vaisių kokybę, padidinti vaismedžių atsparumą šalčiams ir ligoms, paįvairinti jų sortientą ir panašiai Galima iš rudenį ar pavasarį pasėtų sėklų išauginti sėjinukus ir antrųjų augimo metų vasarą jiems prigydyti įskiepį iš norimos veislės ūglių. Taip išauginami skiepai, tai yra tokie medeliai, kokius perkame savo sodui medelynuose ar kitur. Veisiant naują sodą ir neturint galimybės įsigyti norimos veislės skiepą, jo įskiepį galima įskiepyti į tuo metu turimos veislės poskiepį arba laukinuką. Skiepijami ir suaugę vaismedžiai, įskiepiai priauginami jaunoms šakoms. Žemaūgę obelį galima išauginti tarp poskiepio ir norimos išauginti veislės prigydžius apie 15 cm žemaūgės veislės intarpą. Jeigu nupirktas skiepas geras, iš tikrųjų daug vargo nebus. Tačiau gali tekti palaukti ir trejetą metų, kol medelio šaknys kaip reikiant įsišaknys ir jis pradės sparčiau augti. Per tuos trejus metus patys galite išauginti tvirtą medelį, poskiepį, iš sėklos. Iš sėklos išaugusio laukinuko nereikės persodinti, tad nenukentės jo šaknys ir jis geriau augs.
Pavyzdžiui, iš paprastojo antaninio arba rudeninio dryžuotojo sėklų išaugintos obelaites būna atsparios šalčiams ir kitoms negandoms. Labai gyvybingi iš brandžių, stambių, sveikų laukinių obelų ir kriaušių seklų išaugę medeliai. Pririnktos sėklos per žiemą stratifikuojamos: rugsėjo ar spalio mėn. pasėjamos 2-4 cm gyliu ir taip ruošiamos pavasariniam dygimui, pridengus dirvą, kad neįšaltų. Sėklas galima sumaišyti su drėgnu rupiu smėliu, spygliuočių medžių pjuvenomis ar aukštapelkių durpėmis ir laikyti subadytame polietileno maišelyje šaltoje (2-8 laipsniai), pelėms neprieinamoje vietoje. Terpė, kurioje laikomos sėklos, visą laiką turi būti drėgna, maišelis kas kiek laiko supurtomas. Anksti pavasari pradėjusios dygti sėklos sėjamos 2-4 cm gyliu (kaip ir rudenį) į supurentą, trąšią dirvą. (Stambesnes kaulavaisinių sėklos įterpiamos giliau.) Pasirodžius pirmam tikrajam lapeliui, daigas persodinamas į sode šiam vaismedžiui numatytą vietą. Prieš sodinant obelaičių šaknelės patrumpinamos trečdaliu, kriaušaičių – per pusę. Daigas įdiegiamas į dirvoje medinių smaigeliu padarytą plyšį iki skilčialapių, gausiai palaistomas. Augdami laukinukai pradeda leisti žemus ūglius, tačiau visiškai šalinti jų nereikia: kiek paaugę jie nugnybiami aukščiau 2-3 lapų. Kai kamienas užauga pakankamo aukščio, leidžiama augti numatytoms pagrindinėms šakoms.
Poskiepiai skiepijami, kai užauga reikiamo aukščio kamienas ir susiformuoja vainikas. Paprastai akiuojama antrųjų augimo metų vasarą, nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Įskiepiai nupjaunami tų pačių metų ūgliai su gerai išsivysčiusiais pumpurais. Jeigu įskiepiai vežami iš toliau ar neiškart skiepijama, ūgliams neleidžiama išdžiūti: jie suvyniojami į šlapią audeklą ir įdedami į polietileno maišelį, laikomi šaldytuve ar vėsiame rūsyje. Dabar dažniausiai akiuojama paprastu priglaudimo būdu.
Iš skiepūglio išpjaunamas apie 3 cm ilgio skydelis su akute ir trupučiu medienos, o poskiepyje apie 10 cm aukštyje – tokio pat ilgio žievės su mediena liežuvėlis, kurio apie 1 cm paliekama skydeliui užkišti. Priglaustas skydelis aprišamas siaura plonos plėvelės juostele, akelę paliekant atvirą, aprišalas nurišama po 3 savaičių. Kitą pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, poskiepis virš prigijusio įskiepio nukerpamas. Jei įskiepis neprigijo, akiavimas pakartojamas arba skiepijamas pavasarį kitokiais būdais. Pavasarį skiepyti skirti ūgliai nupjaunami gruodžio antrojoje pusėje ir laikomi vėsiai drėgname smėlyje ar pjuvenose. Jei žiema buvo nešalta, skiepūglius galima pjauti ir pavasarį, prieš pumpurų brinkimą. Skiepyti galima pavasarį, vasarą, žiemą įvairiais būdais priklausomai nuo vaismedžių rūšies, poskiepio ir įskiepio amžiaus, kt. Vyšnias ir trešnes skiepyti patariama skiepyti birželio mėnesį, kai žiediniai pumpurai dar nesusidarę, o akutes jau pakankamai išaugusios.
Žiemą galima skiepyti 
kriaušes, vyšnias, slyvas, rožes. Jų poskiepiai ir įskiepiai laikomi šaltai drėgname smėlyje arba pjuvenose, o likus 1- 2 savaitėms iki skiepijimo – šiltoje patalpoje. Poskiepis apkarpomas paliekant 10-12 cm aukščio stiebelį ir 12-15 cm šaknis. Patariama skiepyti šoniniu įpjovimu arba pagerintu pridūrimu šaknies kaklelį stengiantis kuo geriau sutapdinti poskiepio ir įskiepio brazdą. Įskiepyti augalai parafinuojami ir laikomi dėžėse, užberti drėgnomis pjuvenomis, šiltoje patalpoje (20-20 laipsniai) 10-15 parų. Pradejus brinkti pumpurams, sugiję augalai išnešami į vėsią patalpą, kur laikomi iki sodinimo.